Vakaras baigėsi bandymu nufotografuoti čiurlį. Šiaip čiurliai man nepatinka. Vieną vasarą balkone perėjo kregždės, jau buvo išsiritę kregždžiukai, bet tada atskrido čiurliai ir išmetė juos iš lizdo. O patys apsigyveno jame.

    Čiurliai daug skraido. Tik dvi valandas per parą praleidžia tupėdami. Ir tai bene vieninteliai paukščiai Lietuvoje, kurie negali pakilti nuo žemės. Jei niekas nepadės nutūpusiam ant žemės čiurliui, jis žus.   

    Po šio vakaro jie man labai gražūs, bet nefotografuot taip ir nepavyko…

Šiandien manęs paprašė perrašyti vieno atlikėjo albumą. Žinau, piratinė muzika klesti. Bet aš negalėjau to padaryt.

    Vakar su drauge kalbėjome, kad nėra labai blogai, kai elgiesi netinkamai to nežinodamas (na taip, nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, bet pateisinti galima). Blogai yra tada, kai žinai, kad darai blogai, bet vis tiek darai.

    Visada galiu rinktis. Ir neverta teisintis, kad “neturėjau kito pasirinkimo”. Aš pati nusprendžiu skinti šilagėles ar ne, valgyti jautieną ar grybus, susitikti su buvusiu vaikinu ar likti iki galo ištikimai vyrui.

    Išmokti gyventi - tai ne tik rūšiuoti šiukšles, kuo mažiau važinėti automobiliu, taupyti vandenį ir elektrą. Dar reikia išmokti priimti tinkamus sprendimus.

Gerų dešimt minučių praleidusi mėsos skyriuje, nusprendžiau vis tik nepirkti jautienos (mat teko skaityti, kad užaugint jautienos kilogramą labai jau daug atsieina) ir vakarienei valgėm grybus…

Šįryt rankomis išskalbiau 14 kojinių. Tvirtai tikėjau, kad taupau vandenį. Bet kai baigiau, suabejojau.

Šios dienos atradimas - Steve Bloom'o knyga “Gyvūnai” (Untamed). Įsigijau dar prieš Kalėdas. Tada vyras numojo ranka, atseit, kam tau ji - nuotraukas gali pamatyt internete.
Ir iš tiesų, iki dabar knyga ramiai gulėjo lentynoje.

Išvažiavau kelioms dienoms iš namų. Palikau vieną vyrą. Ir dar palikau pusę butelio romo. Grįžus norėčiau rast ir vyrą ir romą. Na, bent jau vyrą… Dar svarstau, kad reikėjo padaryt didesnį skyrių stiklui šiukšlių dėžėje (na, tušti buteliai ir pan.).  

    Ir dar galvoju, ar ir būdama ne namie turiu rūšiuot šiukšles ir taupyt elektrą… “Mam, galima aš susirūšiuosiu šiukšles ir pasiimsiu važiuodama į Vilnių, nes čia nėr rūšiavimo konteinerių…”

Šiandien susidūriau su pirma rimta problema. Senamiestyje (kur mes
gyvenam) nėra rūšiavimo konteinerių. Taigi norėdama atsikratyti
surūšiuotų šiukšlių, turiu su tom šiukšlėm važiuot į kitą rajoną.
Laimingi tie, kurie gyvena Pilaitėje, Žirmūnuose, Lazdynuose (visų
rajonų neištyrinėjau). Na, o mūsų šeimai belieka kaupti, kaupti, kaupti
ir po to vieną dieną  leistis į konteinerių paiešką.    

Na, bet nieko. Mes tai galim. Tik, manau, reikia pasigaminti trijų skyrių šiukšlių dėžę (plastikui, stiklui ir popieriui).

Viskas. Šiandien mūsų šeima nusprendė keistis. Nežinau, gal paveikti pasaulinių įvykių, o gal tiesiog atėjo laikas atsitokėti.

    Mes daug šiukšlinom, daug teršėm, sunaudojom daug elektros energijos, išleidom tūkstančius litrų vandens. Nieko netaupėm ir mums nieko nebuvo gaila. Mes nepriglaudėm nei vieno benamio gyvūno ir nesušelpėm nei vieno vargšo. Net nebandėm rūšiuoti šiukšlių ir gyvenom manydami, kad “mums užteks”. Bet šiandien klausydami trečią dieną nenustojančio lietaus, pagalvojom, kad vis tik viskas eina blogyn. Ir kad rūšiuot šiukšles nėra jau taip sunku. Kad nėra labai sunku ir išsukti elektros lemputes iš ten, kur jų beveik neprireikia. Na, ir eiti apsipirkti su savo maišeliu, užuot kiekvieną kartą pirkus celofaninį, nėra kažkas, ko mes negalėtumėm padaryt.

    Mes metėm sau iššūkį taupyti gamtą. Taupyti Pasaulį, kad jame galėtų gyventi mūsų vaikai. Pradėjom šiandien, nes rytoj jau gali būti per vėlu.   

    Rašydama šį įrašą, tiesiog spirgu noru jau būt ką nors padarius, kad galėčiau džiaugtis rezultatais. Manau, kad pats laikas išsukti keletą lempučių arba pakeisti jas į taupiąsias!