Ko reikia šitam blogui? Gal žalios spalvos?

Tiesa yra tokia, kad mums nusispjaut, išliks planeta ar ne. Mes susikraustėm į internetą. Pasiėmėm draugus, pasiėmėm darbdavius ir darbuotojus, pasiėmėm asmeninį gyvenimą. Ir palikom tiek mažai. Tiek mažai, kad net nebemokam gyventi be technologijų.

    Bilas Geitsas sako: “Palaukit - dar pamatysit, kuo gali tapti jūsų kompiuteris.” Bet kažkuo tapti turime mes, o ne tas kvailas kompiuteris. Mes visi tik ir laukiam tos dienos, kada mums nieko nebereikės veikti. Kai nebereikės net eiti į parduotuvę. Retas iš mūsų dar gali sugalvoti, ką veiktų, jei nebūtų interneto.

    Ir mes taip šventai tikime, kad tai, kaip yra, yra gerai.

Kai vyras barsto druską visur, kur tik gali, įsprauskit į rankas prieskonių. Bus sveikiau. Pažadu.

Vakar iš absoliutaus neturėjimo ką daryt pažiūrėjau “Langus”. Nebeatsimenu problemos, dilemos ar velniai žino ko, ką ten bandė spręst, bet ir nėra reikalo, nes mane labiau sudomino būdai, kuriais buvo bandoma tai daryt.    

    Prisiekiu viskuo, kas man brangu ir šventa, laida buvo rodoma 17:40. Ir tokiu metu net dvi moteriškės išdrįso prarast gėdos bei padorumo jausmus, nusivilkt palaidines (viena nusprendė, nesegėti ir liemenėlės) ir pasiraivyt ant vyro kelių. Vyras, savo ruožtu, pasinaudojo susidariusia situacija ir nereikia lakios vaizduotės, kad įsivaizduotum, kaip visiems buvo smagu.  

    Dar labai smagu buvo tiems, kurie praeitą savaitę žiūrėjo “Kitą”. Kas galėtų  praleisti progą pamatyti, kaip ilgakojė brunetė pjauna galvą gyvam karpiui?    

    Taigi nuo šiol vaikus migdom 20:50 (antradieniais ir ketvirtadieniais) ir 17:30 (penktadieniais).        

Norėčiau būti baltoji meškutė. Mano vardas būtų Antarktida (tėvai turėjo minčių pasiekti kitą ašigalį, kur tvirta žemė po kojomis).

    Vieną dieną sutikčiau meškiną vardu Gelbėtojas (meilindamasis man jis dėtų visas pastangas rūšiai išsaugoti). Voliotumėmės iki užsimiršimo galvodami būsimų meškiukų vardus, kol ateitų laikas jiems išvysti Pasaulį. Iškėblinčiau ieškoti gimdymo namų. Imčiau skęsti (aš daug sveriu).

    Nuplaukčiau dar keletą kilometrų vis bandydama išlipti…

    Ech, vargšas Gelbėtojas stūgautų per poliarines naktis ir turbūt nusiskandintų.

    Žinau, pasidarė labai sunku būti baltuoju lokiu…

Dabar jau tikrai visi pažiūrėjom Simpsonus. Chi chi!

    Kūrėjai labai vykusiai pasišaipė iš roko žvaigždžių, neva susirūpinusių klimato pokyčiais. O mano mylima mylimiausia Liza susirado bendražygį žaliomis mintimis…

    Pastaruoju metu pasidarė baisiai madinga “gelbėti” Pasaulį. Net imu manyti, kad jis tikrai bus išgelbėtas.

    Ale yra ir blogoji šito pasireiškimo pusė… Toks masinis susidomėjimas gamtosauga (orosauga, vandensauga, meškosauga ir t.t.) verčia mane manyti, kad padėtis jau visai prasta. Prastut prastutėlė (kaip pasakytų taikusis kaimynas).

O tai kur eina sąvartynų žmonės, kai uždaro sąvartynus? Į kitus sąvartynus?

Prisiminiau Čipoliną, daržovių miestelį (ar šalį, ar grafystę, ar pasaulį) ir mokesčius už orą ir kritulius.

    Vajetau jergutėliau, ar tik neteks ir mums (nors ir ne daržovės) ateıtyje susimokėt už orą, jei norėsim kvėpuot?

    Argi nebus tuomet gėris prisiminti, kad kažkuomet kvėpavom nemokamai? Mh, tik niekaip negalėjom išmokti kvėpuoti taip, kad ir po mūsų oras išliktų nemokamas.

Vakar pati įsitikinau, kad Anykščiai - labai gražus, tvarkingas ir kultūringas miestas.

    “Anykšta” rašo, kad nespėja tvarkytis su šiukšlėmis ir vandalais,
bet aš nemačiau nei šiukšlių, nei vandalų.

    Anykščiai tikrai nėra
didelis miestas (33,2 tūkstančių gyventojų), tačiau turi galimybę
rūšiuoti šiukšles ir gali didžiuotis lankytinų vietų gausa.

    Konteinerių yra ir miškeliuose (pakeliui į vertas dėmesio vietas).

    Beje, šį savaitgalį Anykščiai švenčia Pasaulio anykštėnų V suvažiavimo ir miesto šventę “Meile gimtinei tvirti mes…”.

Ir tikrai yra ką mylėti!

 

Maži miesteliai man visada patiko tuo, kad čia metų metais niekas
nesikeičia. Tie patys žmonės, tie patys pastatai ir medžiai. Čia viskas
sulėtėja. Žmonės randa laiko ilgiems pokalbiams ir pasivaikščiojimams.

      Apkalbos sklinda greit. Bet ir tai turi savotiško žavesio.

    Nežinau, kas čia pasidarė. Gal vienas mažas miestelis virsta
dideliu miestu, o gal tiesiog jo žmonės tapo turtingesni, tačiau
prekybos centrai dygsta kaip po lietaus.

    Vienas tuoj tuoj bus pastatytas ant gražios pievos šalia
miško (ir mokyklos). Pertraukos bus pelningos. Žmonių pasipiktinimas -
didžiulis, o graži pieva, kuri pavasariais “pavirsdavo” gulbių plaukomu
ežeru liks tik kaip gražus prisiminimas.